Lietuvos vyndarių pomėgis virsta verslu

Irma Minskienė („Ūkininko patarėjas“) 2012-03-16 18:25

Lietuvos vyndarių asociacija šiuo metu vienija per dvidešimt narių. 2006 metais kelių entuziastų įsteigtoje organizacijoje jie bendrauja, keičiasi patirtimi, dalyvauja renginiuose ir organizuoja juos patys, mezga ryšius su bendraminčiais iš užsienio.

Vyno gaminimui reikia nemažų investicijų – įsirengti rūsį, kuriame visada laikytųsi tam tikra temperatūra, – sako Lietuvos vyndarių asociacijos prezidentas R. Nagelė.

 

Tačiau kol kas Lietuvoje naminio vyno gaminimas dažniausiai yra pomėgis, o ne verslas, nes tam reikia ne tik nemažų investicijų, bet koją kiša ir neparengta šalies teisinė bazė.Idėja įkurti asociaciją kilo bendraujant nedidelėje vyndarių grupelėje. Dažnų susitikimų metu buvo aptariami naminio vyno gamybos receptai, dalijamasi patirtimi įveikiant vyno gaminimo nesklandumus.Entuziastai aiškinosi, kokios daromos klaidos ir kaip jų išvengti. Tačiau bendraujant uždarame rate ne visuomet pavykdavo rasti atsakymus į iškilusius klausimus. Todėl ir kilo idėja įkurti Lietuvos vyndarių asociaciją, kuri suvienytų visus šalies vyndarius.Šiuo metu narių yra dvidešimt ir asociacijos prezidentas Raimundas Nagelė džiaugiasi, kad visi jie yra aktyvūs, noriai dalyvauja visuomeninėje veikloje, kuri atima daug energijos ir taip visiems trūkstamo laiko. Juk šiems žmonėms vyndarystė dažniausiai yra pomėgis, o ne verslas ir pragyvenimo šaltinis. Bent jau kol kas.Paversti pomėgį verslu ryžtasi retas.„Mūsų veikla nėra masinė gamyba. Kol kas visa tai laikosi tik dėl mūsų entuziazmo, nes šiandien savo produkcijos parduoti negalime“, – sako asociacijos prezidentas.Gaminti ir prekiauti savo gamybos vynu reikalingos licencijos. Alkoholio produktus gaminti leidžiama įstatymų nustatyta tvarka įregistruotoms įmonėms, turinčioms Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento išduotą licenciją.Ji išduodama įmonėms, kurios turi nustatyta tvarka patvirtintus norminius dokumentus, nustatančius šių produktų saugos ir kokybės rodiklius, taip pat technologijos reikalavimus atitinkančią įrangą bei patalpas, alkoholio produktų kokybės tyrimo laboratoriją ir reikiamos kvalifikacijos personalą.Įmonės, per metus pagaminančios iki 5000 hektolitrų alaus, iki 100 hektolitrų natūralios fermentacijos midaus ar vaisių vyno ir neturinčios galimybės įsirengti laboratorijos, pagal sutartis naudojasi nustatyta tvarka atestuotų kitų institucijų ar įmonių maisto produktų kokybės tyrimo laboratorijų paslaugomis.Įmonės, turinčios licencijas gaminti alkoholio produktus, turi teisę verstis ir didmenine ar mažmenine prekyba savo pagamintais produktais. Tačiau tam vėlgi reikalingos licencijos. O jas įsigyti – ilgas biurokratinis kelias.„Europoje, užsukus į vyną gaminantį ūkį, čia pat gali jo ir įsigyti. Susidomėjimas kokybišku naminiu vynu didelis.„Nežinau, kaip vyndariai išsilaikys. Įdomu, kaip rinka reaguos. Nors susidomėjimas vietine produkcija yra labai didžiulis.Norint išgyventi reikia gaminti didelius kiekius. Kartais tenka autentiką palikti nuošalyje, piginti žaliavas, automatizuoti, modernizuoti gamybą“, – tęsia mintį pašnekovas. Vienintelis supaprastinimas – kad mažam vyndariui nebereikia turėti savos laboratorijos. Bet jeigu, sakykime, pagaminama po 30–50 litrų devynių rūšių, tarp kurių obuolių ir spanguolių, vyšnių, agrastų, rabarbarų, aviečių, serbentų, tai kiekvieną patikrinus laboratorijoje toks vynas tampa tiesiog per brangus. Paveldą užtikrina tik šimtametė vyndarystės tradicija. Šiemet devyni R. Nagelės gamybos vynai gavo tautinio paveldo sertifikatus. Didžioji dalis žaliavų auginama jo paties ūkyje Suvainiškyje, Rokiškio rajone. Taip pat renkama šalia esančiame miške – telmologiniame draustinyje.„Ne veltui mano vynas ir vadinasi „Roksala“, – sako R. Nagelė, – pavadintas pagal Roksalos telmologinį draustinį, kuriame auga labai daug uogų. Dalį vyno gaminu iš tų uogų, dalį – iš tėvų sodų. Pats turiu pasodinęs vynuogių, aviečių.Daugiausia gaminu iš savos žaliavos, nors kaimynystėje yra labai stiprus ūkis, auginantis juoduosius serbentus. Apskritai Biržų ir Rokiškio kampas yra pripažintas vienu švariausių Lietuvoje. Pramonės čia mažai. Miškai, ūkininkų dirbami laukai. Grynas oras ir švari gamta“.Pasak vyndario, tautiniam paveldui svarbu keli aspektai. Pirmiausia autentiškumas, žaliavos ir gamybos būdas. Kitas dalykas – šimtametė tradicija.„Dvejus metus gamindamas dar nesi tautinio paveldo gamintojas. O šimtas metų – tai mažiausiai trijų kartų įdirbis. Mano atveju – net keturių. Mano prosenelė Karolina Griškėnaitė 1920 metais buvo vyriausia Lietuvos dvarų virėja, organizuodavo pokylius, stažavosi Prancūzijoje. Ir gamindavo naminį vyną.Per šv. Kalėdas jos vynas būdavo ragaujamas kaip dar vienas atskiras patiekalas. Paskui tradiciją perėmė močiutė. Ji gamino vyšnių, trešnių ir kitokį vyną. Vėliau – mama, turėjusi didžiulį sodą. Kai tapome ES nariais, atsirado galimybė laisvai keliauti ir perimti kitų šalių vyndarių patirtį,“ – šeimos istoriją pasakoja R. Nagelė. Paklaustas, ar planuoja užsiimti stambesniu vyndarystės verslu, R. Nagelė sako dar nežinąs. Visų pirma reikalingos nemažos investicijos. Pavyzdžiui, serbentų vyną jis brandina brangiose ąžuolo statinėse, pagamintose Prancūzijoje. Šiuo metu baigia įsirengti naują rūsį vynui laikyti. O kur dar visa kita. Tačiau labai norėtų, kad šeimos tradicijas perimtų du jo sūnūs.„Būčiau labai laimingas, jeigu abudu grįžtų, nes šiandien kaime matome priešingą vaizdą. Trūksta motyvuotų, tikslo siekiančių žmonių. Dažnas kiek daugiau mąstantis nueina lengvesniu keliu – susikrauna lagaminus ir išvažiuoja. Taigi planuoti plėtrą sudėtinga ir dėl darbo jėgos trūkumo. Be to, kaime nėra infrastruktūros. Kaip galima ką nors prisikviesti, jei kaime nėra net asfaltuoto kelio“, – liūdnai svarsto R. Nagelė.Kiekvienais Lietuvos vyndarių asociacija dalyvauja Lietuvos tarptautinėje vyno parodoje „Vyno dienos“, vykstančioje Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Šiųmetėje parodoje planuojama pristatyti apie 25 vyno rūšis. Tai dvigubai daugiau nei pernai.