Lietuvos vyndarių asociacija kviečia į jauno vyno šventę „ŽALIAS VYNAS“ bei parodą „GRUZIJA VYNUOGĖS KEKĖJE“

ELEKTRONINIS SKELBIMAS 2017

Besidominčius Lietuvos vyndarių asociacijos narių pasiekimais kviečiame į renginį–parodą, kurioje bus pristatyti šių metų jaunas vynas ir midus. Visi renginio dalyviai turės unikalią galimybę kartu pamatyti RAMUNĖS KERDOKAITĖS-VLASENKIENĖS parodą „Gruzija vynuogės kekėje“, kurią pristatys pati tos šalies meno ir skonių įkūrėja KRISTINA BARANAUSKAITĖ ir galbūt šį tą ir paragauti. Latviško sidro mažosios įmonės „Sabiles Sidrs“ įkūrėja ir savininkė BAIBA CIRCENE renginio dalyviams papasakos apie sidro istoriją ir jos gamybos subtilumus. O mūsų mažieji vyndariai pristatys savo šių metų vyndarystės rezultatus.

Vietų skaičius yra labai ribotas, tad besidominčius ir norinčius parodoje sudalyvauti prašome nelaukti paskutinės savaitės ir registruotis skelbime nurodytais kontaktais, el. paštu: naminisvynas@gmail.com  .Kontaktinis tel. pasiteiravimui: 8 656 18795

LVA 10-mečio renginys – grupės Lietuvos mažųjų vyndarių kelionė pas Latvijos vyno ir distiliatų gamintojus !

Lietuvos vyndarių asociacijos (LVA) 10-metį paminėjome ir atšventėme Latvijoje. 2016m. rudenį grupė Lietuvos vyndarių asociacijos narių, paminėdami šios organizacijos 10-metį, surengė pažintinę kelionę pas Latvijos mažuosius vyndarius. Delegacijos sudėtyje buvo ir dvi mokslininkės – dr. Aušra Šimonelienė ir dr. Asta Ramaškevičienė. Kartu vykti pakvietėme ir patyrusią Kauno kolegijos specialistę, dėstytoją Aldoną Sugintienę bei MB Vitis savininką Ramūną Pilvelį. Per dvi kelionės dienas aplankėme 7 latvijos mažuosius vyndarius. O patį Lietuvos vyndarių asociacijos 10-mečio faktą iškilmingai pažymėjome Turaidos pilyje Siguldoje. Ten iškėlėme LVA vėliavą.  Plačiau apie šią kelionę informacija pateikta LVA facebook‘o paskyroje : https://www.facebook.com/vyndariai/ .

Lietuvos mažųjų vyndarių gaminamo vyno legalizavimo aktualijos

 

Vyno gamybos tradicijos Lietuvoje gyvuoja nuo senų laikų. Unikalūs vyno gamybos receptai buvo perduodami  iš senelių ar prosenelių jaunąjai vyndarių kartai. Šis pomėgis ar amatas turi gilias šimtametes tradicijas, tad nenuostatu, kad dalis Lietuvos vyndarių yra gavę ir tautinio paveldo sertifikatus. Daugelis šių vyndarių priklauso Lietuvos vyndarių asociacijai, kurių įstatai skelbia, kad populiarina natūralaus lietuviško uogų-vaisių vyno, sidro ir midaus gamybą, gaivina senąsias vyndarystės tradicijas, dalinasi vyno gamybos naujovėmis ir sukaupta patirtimi. Tačiau visi šie skambūs žodžiai kaip žirniai atsimuša į alkoholio kontrolės įstatymo ir kitų teisinių aktų straipsnių sieną. Todėl kol kas tokia mažųjų vyndarių veikla dažniausiai yra pomėgis, o ne verslas, nes reikia ne tik nemažų investicijų, bet tam ypač nepalanki šalies teisinė bazė. Paversti pomėgį verslu ryžtasi retas Lietuvos vyndarys. Kol kas nuo 2011m. kai buvo padaryti pakeitimai įstatyme nebereikalauti įsteigti nuosavas laboratorijas- per 6 metus tik 8 mažieji vyndariai sugebėjo nueiti kryžiaus kelius ir gauti tam reikalingus leidimus. Palyginimui, žymiai mažesnė už mus kaimyninė Latvija mažiesiems vyndariams šiai dienai jau yra išdavusi virš 80 licenzijų gaminti vyną ir sidrą. Lenkijoje tokių licenzijų yra išduota jau virš 500. Neįtikėtinas skirtumas lietuvių vyndarių nenaudai. Atrodo abi kaimyninės valstybės, kaip ir Lietuva vienodai yra Europos Sąjungos šalių šeimoje, o galiojantys reikalavimai ir teisės aktai skiriasi kaip diena ir naktis. Gaminti ir prekiauti savo gamybos vynu yra reikalingos licenzijos. Alkoholio produktus gaminti leidžiama įstatymų nustatyta tvarka įregistruotoms įmonėms, turinčioms narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento išduotą licenziją. Ji yra išduodama tik įmonėms, kurios turi nustatyta tvarka patvirtintus norminius dokumentus, nustatančius šių produktų saugos ir kokybės rodiklius, taip pat technologijos reikalavimus atitinkančią įrangą bei patalpas, alkoholio produktų kokybės tyrimo laboratoriją ir reikiamos kvalifikacijos personalą. Vienintelis 2011m. priimtas palengvinimas, kad įmonės, per metus pagaminančios iki 5000 hektolitrų alaus, iki 100 hektolitrų natūralios fermentacijos midaus ar vaisių vyno ir neturinčios galimybės įsirengti laboratorijos, pagal sutartis naudojasi nustatyta tvarka atestuotų kitų institucijų ar įmonių maisto produktų kokybės tyrimo laboratorijų paslaugomis. Skamba lyg problemos čia nebebūtų – tačiau užmirštama paminėti, kad LR maisto ir veterinarijos tarnyba pripažįsta tik NMVRVI laboratoriją, kurios vieno bandinio įkainis – apie 200 Eur. Palyginimui – Latvijos mažiesiems vyndariams iš viso nereikalaujama darytis laboratorinių tyrimų, už technologinį procesą ir jo parametrus pilnai atsako pats vyndarys. Viena, kas ten yra reikalinga – alkoholio kiekio nustatymas, o šios paslaugos kaina rinkoje  yra apie 5 Eur. Palyginkime – Lietuvoje tyrimas – 200 Eur, Latvijoje – 5 Eur. Skirtumas –  40 kartų. Toliau, Lietuvoje ir didiesiems ir mažiesiems vyndariams licenzijos kaina vienoda – virš 1000 Eur. Įmonės, turinčios licencijas gaminti alkoholio produktus, turi teisę verstis ir didmenine ar mažmenine prekyba savo pagamintais produktais. Tačiau tam vėlgi reikalingos licencijos. O jas įsigyti – ilgas biurokratinis kelias. Visoje europoje užsukus pas vyną gaminantį vyndarį ar vyndario ūkį, čia pat galima jo ir įsigyti. Lietuvoje norint turėti pelną reikia gaminti gana didelius ( 5.000- 10.000 litrų ) vyno kiekius – o tada autentika, paveldas, unikalumas jau lieka nuošalyje. O ir butelio kaina jau būna 10 Eur. ir daugiau. O turėtų būti kitaip – išlygos ir supaprastinimai, kad auginantieji ir gaminantieji iš savų žaliavų vietoje turėtų turėti galimybę ir realizuoti. Kol kas tie dalykai labai sunkiai sprendžiami… Buvo oficialiai paprašyta leisti vyndariams, kurie neturi licenzijų savo vynus pristatyti ir parduoti mugėse ir parodose. LR valstybinių institucijų gauti atsakymai kategoriški – ne. Pvz. kad ir paskutinis raštas iš LR ūkio ministerijos, kuriame teigiama, kad nustačius LVA siūloma reguliavimą, mugėse ir parodose padaugėtų parduodamų alkoholinių gėrimų ir tai prieštarautų nustatytam įstatymo tikslui mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą ir jo prieinamumą. O LR ŽŪM pasiūlymas vyndariams pasirašytas ŽŪM viceministro Albino Ežerskio gaminti natūralios fermentacijos vyną, kurio alk. kiekis neviršija 6% – t.y. kitaip kalbant vyną perpus skiesti vandeniu kaip tai buvo daroma viduramžių laikais…. Atsakymas toks lyg ministerijos valdininkai gyvena kitame pasaulyje ir vadovaujasi kitomis vertybėmis.  Kaip gali ženkliai padaugėti alkoholinių gėrimų, kai LVA vyndariai jų pagamina vos po kelis šimtus litrų per metus, o ir tokio vienetinės gamybos vyno butelio kaina nebus žemesnė nei 10 Eur. ,kai mažmeninės prekybos tinkle pigaus komercinio vyno galima įsigyti už 2-3 Eur. už 1 litrą….  Atsižvelgus į visa tai – niekaip kitaip, kaip Lietuvos mažųjų vyndarių smulkaus verslo diskriminavimu ir žlugdymu pavadinti neišeina. Neįtikėtina – Lietuvoje net legalūs vyndariai negali gaminti vynuogių vyno, kurio tokio net nėra LR teisės aktuose, o Lietuvos vynuogynų kiekiai ir dydžiai kasmet vis didėja.

Lietuvoje siekiant diferencijuoti ir sudaryti galimybę mažiesiems vyndariams legaliai parduoti savo pagamintą vyną – būtina padaryti pakeitimus Alkoholio įstatymo 10-12 straipsniuose gaminant pvz. iki 1000 litrų per metus ir suteikiant legalią galimybę parduoti savo daryklėlėje ar asmeniniame ūkyje, bei parodose ir mugėse. Turi galioti žymiai supaprastinti reikalavimai patalpoms, įrangai, gamybos priemonėms, laboratorinei patikrai , licenzijų įkainiams, bei pagaminto vyno apskaitai. Nenormalu, kai dabar licenzijos kaina ta pati ir didelei įmonei ir mažajam gamintojui. Dviračio čia išradinėti nereikia – reikia paimti kitų europos šalių įstatyminę bazę ( pvz. Latvijos ar Lenkijos ) ir ją priderinti prie Lietuvos teisės aktų. O kol kas esame paskutiniai Europoje su pertekliniais reikalavimais, kur unikalus, mažųjų vyndarių  pagamintas tautinio paveldo lietuviškas vynas yra tartum už įstatymo ribų ir yra degustuojamas tik siaurame bendraminčių rate ar asociacijos organizuojamose renginiuose.

Jurginų ir vyno šventė „Sedos jurginai“ !

 

Jeigu nuotaika pagedo – atvažiuokite į Sedą! Taip buvo kviečiami svečiai į rugsėjo 12-ąją Sedos pagrindinėje miesto aikštėje šurmuliavusią  jurginų ir vyno šventę „Sedos Jurginas“. Puikus oras, šokiai ir dainos nuotaiką kėlė visiems šventės dalyviams. Irenos ir Vaclovo Akavickų bei Lino ir Erikos Ruginių dėka Sedos aikštėje miesto gyventojai ir svečiai bendromis jėgomis iš jurginų žiedų sudėliojo pagrindinį šventės akcentą  – rekordinį  „Žiedų žiedą“.Nepriklausoma komisija, kurią sudarė garbingi svečiai: Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Jolanta Gintalienė, Žemaičių Kalvarijos kultūros centro direktorė Rima Jokubauskienė, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Saulius Šiurys bei Lietuvos kultūros centrų tarybos narys Albinas Šmukšta suskaičiavo, kad visą Sedos aikštę papuošusiai spalvingai kompozicijai prireikė net 39 687 jurginų žiedų, 270 kg. jurginų lapų ir stiebų, bei  885 kg. granulių. Bendras kompozicijos plotas siekė net 745 kv.m., o įstrižainė 39,5 m.

„Žiedų žiedui“ skleidžiantis, trečius metus iš eilės Lietuvos vyndarių asociacijos valdybos narys Romualdas Dapšys visus šventės dalyvius kvietė prisijungti prie labdaringos vyno šventės Kredito unijos kiemelyje. Čia vyko Lietuvos vyndarių asociacijos (LVA) narių pagamintų vynų labdaringa populiarinimo prezentacija ir degustacija. Jie šventės dalyviams išsamiai pasakojo apie savo amatą, apie savo gaminamus vynus, apie maisto ir vyno derinimo kultūrą, apie senąsias vyndarystės tradicijas, apie uogas iš kurių jie gamina šiuos nuostabius gėrimus. Na, o tuo metu šventiškai papuoštoje scenoje visus šventės dalyvius sveikino LR Seimo narys Kęstutis Bartkevičius, Švietimo ir mokslo ministrė A. Pitrėnienė, Mažeikių rajono savivaldybės mero pav. Sigutė Bernotienė, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pav. Saulius Šiurys, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas (šventės rėmėjas) Jonas Talmantas, o jiems antrino ir šventės dalyviams liūdėt iki vakaro neleido liaudiškos kapelos, folkloro ir šokių kolektyvai, muzikos grupės, orkestras bei Lietuvos estrados žvaigždė Žilvinas Žvagulis. Visi kalbinti šventės dalyviai ir organizatoriai džiaugėsi šia jurginų ir vyno švente ir vylėsi, kad „Žiedų žiedas“ Sedoje sužydės ir kitais metais.

Gurmaniškos pramogos mažo Kidulių miestelio šventėje !

Rugpjūčio 22 dieną, šeštadienį, Kiduliuose (Šakių rajone) vyko miestelio šventė, skirta XIX a. dvarų kultūrai atskleisti ir puoselėti. Neseniai renovuoto dvaro parke vyko spalvinga dvarininkų puota. Gan sėkmingai buvo imituota XIX a. pr. atmosfera, kai dvarui priklausant Prūsijai čia viešėjo karališkoji Prūsijos šeima, bene kasdien rengusi iškilmingus pietus. Dvaro parke prekiavo ir kurstė laužus įvairūs prekybininkai, Smalininkų ir Kidulių gaspadinės viliojo svečius vietoje gaminamais skanumynais, o į gurmanišką degustaciją kvietė net aštuoni Lietuvos vyndarių asociacijos nariai bei Egidijaus Jasevičiaus sraigių ūkio šeimininkės.

Lietuvos vyndarių asociacijos (LVA) palapinėje buvo galima ne tik paragauti įvairiausių vynų, bet ir pabendrauti su pačiai vyndariais, susipažinti su jų darbo ypatumais, filosofija. Išskirtinės kokybės, unikalūs, ekologiški, natūralūs vynai, tiek turintys tautinio paveldo sertifikatus, tiek daug apdovanojimų pelnę, tiek dar visiškai nauji, sulaukė didelio susidomėjimo ir komplimentų. Net Kidulių krašto vynus jau išragavę kraštiečiai buvo nustebinti, mat vyndarys Juozas Vilkenis pasiūlė paragauti eksperimentinių vyšnių, spanguolių, aviečių, kavos, burokėlių vynų ir baltojo vyno, brandinto su imbieru. Ateityje jis žada užsiimti ir daugiausiai simpatijų sulaukusių vynų gamyba. Vyndarių asociacijos valdybos narys Romualdas Dapšys („Vynužis“) LVA vardu padėkojo Kidulių miestelio seniūnijai ir bendruomenei už pakvietimą ir už surengtą puikią šventę. Jis taip pat pripažino, kad Kidulių dvaras galėtų tapti lietuviškąja Sabile (Latvija) – vyndarių vyno pažintinės šventės sostine.

Istorinį paveikslą papildė ir Kauno karybos klubo sargyba ant dvaro laiptų. Vėliau jie triskart iškilmingai iššovė iš patrankos: už šventę, už miestelį ir už Tėvynę. Vyrai tylomis juokavo, kad betrūksta pasirodant Tado Blindos iš kadais buvusios filmavimo aikštelės prie Gelgaudiškio dvaro. Vis gi ne mažiau įspūdingai pasirodė ir Gelgaudiškio dvaro svita su jaunaisiais šokėjais (vadovė Edita Balčiūnienė) ir dovanomis. Buvo sutarta bendradarbiauti ir svečiuotis vieniems pas kitus. Kitas susitikimas numatomas jau rugsėjo 19 dieną, per dvaro šventę Gelgaudiškyje.

Lietuviško vyno kelias „į laisvę“

Yra kraštų, kur keliaudamas dažnokai gali sustoti ir paragauti vietinių maisto produktų – sūrių, alyvuogių, pašteto, kumpio ir vyno. Visiems smagu – keliautojai jaučiasi vaišinami, o šeimininkai tų gardumynų negaili, nes žino, kad tai puikiausia reklama ir rinkodaros priemonė. Juk jei vaišės žmogui pasirodo labai skanios, jis jų nori ir įsigyti. Tuomet nelabai suka galvą apie kitur esančią atitinkamų produktų įvairovę ir kainų skirtumus. Juolab kad parduotuvėje paragauti galimybių daug mažiau. Tačiau kodėl tokio abipusio pasitenkinimo vis dar labai trūksta mūsų krašte, norint ragauti ir įsigyti populiarėjančio vietinio vyno? Atsakymas paprastas: Lietuvoje kol kas tėra trys vyndariai, jau turintys licencijas prekiauti savo gamybos vynu. O kelios dešimtys kitų vyndarių, kuriančių unikalų, dažnai ir tautinio paveldo ženklu žymimą vyną, gali juo tik pavaišinti. Tad vargu ar kada išvysime prie kelio rodykles, nurodančias, kurioje sodyboje slypi savo vyno rūsys.

Teko ilgai minti įvairius slenksčius, kad įtikintume vyndarystės legalizavimo reikalingumu. Tuomet vynas asocijavosi su vienu – tautos girdymu“, – sako Juozas Vilkenis.

Trys pirmieji Licencijuoti vyndariai – Šilutės rajone gyvenantis Česlovas Ramoška, Šakių rajone įsikūręs Juozas Vilkenis ir zarasiškis Gintaras Sinkevičius – turi teisę ne tik didžiuotis savo vynu, bet ir juo prekiauti. Iš to, kad jų tėra tiek, akivaizdu, kad gauti tą licenciją yra nelengva. Smalsu, kiek kuriam tai užtruko ir kiek kainavo? „Sunkiausia buvo dėl to, kad niekas dorai nežinojo, ko iš mažųjų vyndarių norėti ir reikalauti, visos taisyklės buvo parašytos didiesiems. Todėl drauge su mumis turėjo mokytis ir įvairių instancijų darbuotojai. Nors užtruko ilgai, rankų mes nenuleidome, bet tikrai buvo tokių, kurie seniai pasidavė. Čia viskas priklauso nuo požiūrio – ar laikai tai verslo perspektyva, ar tik hobiu. Pagal tai ir priimi sprendimus“, – sako Česlovo Ramoškos žmona Tatjana. Viskas pasikeitė, kai neturintiesiems savos laboratorijos buvo leista per metus pasigaminti 10 tonų vyno, o ne tik nedidelį kiekį savo  reikmėms. Česlovas Ramoška itin aktyviai licencijavimo ėmė siekti nuo 2007 metų, tuomet pradėjo įrenginėti specialias patalpas. Jos turi atitikti visus reikalavimus, keliamus patalpoms, skirtoms maisto gamybai. Dar, norint prekiauti vynu, reikia turėti juridinį statusą, nes fiziniam asmeniui tokia veikla neleistina.

Dešimt tonų vyno Jei licencijas turintys vyndariai norėtų vyno pasigaminti daugiau nei 10 t, jiems reikėtų patiems įsirengti sertifikuotą laboratoriją produkcijos kokybei tikrinti. „10 tonų vyno  – tai 12 333 buteliai“, – sako Juozas Vilkenis, kuriam licencijos gavimas buvo pats sunkiausias darbas jo vyndarystės istorijoje. Ir jam jis prasidėjo  1990 m., kai tik kilo idėja prekiauti savo gamybos vynu, o įstatymas, atvėręs kelią į mažųjų vyndarių licencijavimą, dar nebuvo priimtas. „Viskas, kas susiję su vyno gamyba, buvo vertinama maždaug du kartus griežčiau. Vienur reikėjo įtikti dėl patalpų, kitur dėl įrangos, o reikalavimai buvo lygiai tokie patys, kaip ir didiesiems alkoholio gamintojams. Po 2012 m., kai buvo priimtas įstatymas, reikalai pajudėjo ir maždaug per 1,5 metų mums pavyko gauti licenciją. Apytikriai skaičiuojant, net turint nuosavas patalpas, reikia investuoti apie 200 tūkst. litų, kad galėtum gauti licenciją“, – sako Juozas Vilkenis, pagamintu vynu ketinantis prekiauti tik savo sodyboje. Česlovas Ramoška pristato savo produkciją ir į gurmaniško maisto parduotuvėles, kai kurias kavines bei restoranus. Gintaras Sinkevičius, įgijęs licenciją pernai lapkritį, rinkai savo produkcijos dar nėra pateikęs, tačiau vasaros pabaigoje tikisi tai padaryti. „Mano manymu, visas licencijavimo procesas vyko labai civilizuotai ir net geranoriškai: įvykdai keliamus reikalavimus ir gauni leidimus pagal numatytus terminus. Nereikia norėti, kad vyno, kuris yra maisto produktas, gamybai nebūtų keliami higienos reikalavimai, kad jį būtų galima gaminti net balkone ar kokioje pašiūrėje. Turi būti įrengtos gamybos higieną garantuojančios patalpos ir tai, mano manymu, labai teisinga“, – sako Gintaras Sinkevičius.

 

Kas stabdo kitus? Remigijus Rimkus su žmona Jurgita tęsia vyndarystės tradicijas, perimtas iš Remigijaus prosenelių, tačiau, kaip ir dauguma kitų vyndarių, kol kas tik veda pažintinius renginius apie vyndarystę, nes prekiauti savo gaminiais licencijos neturi. „Prekybą naminiu vynu ir midumi draudžia LR Alkoholio kontrolės įstatymas. Ten parašyta, kad naminius alkoholinius gėrimus (naminį vyną, midų, alų), kurių etilo alkoholio koncentracija didesnė kaip 1,2 proc. tūrio, pagamintus fizinių asmenų neturint licencijos minėtų gėrimų gamybai, parduoti draudžiama“, – sako Remigijus. Licencijos gamybai išdavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimas „Dėl alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo laboratorij“. Norint gauti nustatyta tvarka atestuotos kitos licenciją, reikia įkurti įmonę (UAB). Įmonės, per metus gaminančios iki 100 hektolitrų (10 t) natūralios fermentacijos midaus ar vaisių vyno ir neturinčios galimybės įsirengti nuosavos laboratorijos, pasirašo alkoholio produktų kokybės tyrimo sutartį su institucijos ar įmonės maisto produktų kokybės tyrimo laboratorija „Praėjus visą licencijavimo kelią finansiškai nebeapsimoka gaminti mažiau nei 10 t. Visiems turėtų kilti klausimas, o kaip tada su kokybe? Reikia įsivaizduoti šeimos (dviejų asmenų) galimybes pagaminti per sezoną 10 t vyno“, – sako Remigijus, nenorintis steigti vyno fabriko.

Įstatymų sandūroje „Nuoširdžiai tikimės, kad Lietuvos vyndarių asociacijos valdybai ir nariams glaudžiai bendradarbiaujant ir kreipiantis į Seimą pavyks, remiantis kaimynų latvių, vokiečių, lenkų smulkiųjų vyndarių patirtimi, įtikinti didesnę dalį Seimo narių, Vyriausybės atstovus sudaryti teisines sąlygas Lietuvoje vystyti smulkiąją vyndarystę, puoselėjant krašto tradicijas. 2010-ųjų rudenį pirmą kartą pristatėme vynus degustacijai į Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Tautinio paveldo ir mokymo skyrių. Kai Tautinio paveldo produkto sertifikavimo komisija apžiūrėjo ir įvertino vyno gamybos bei laikymo sąlygas, 2011-ųjų liepos 14 d. mums buvo suteiktas Lietuvos tautinio paveldo produkto sertifikatas. Šį pavasarį papildomai sertifikavome baltųjų, raudonųjų, juodųjų serbentų ir aviečių vynus, o Kaimo plėtros departamento Tautinio paveldo ir mokymo skyrius išdavė Tradicinių amatų meistro pažymėjimą“, – vardija savo pastangas Remigijus. Jis mano, kad yra tam tikras įstatymų susidūrimas: Tautinio paveldo produktų kūrimas (tarp jų midaus ir vyno) ir realizavimas yra saugomas valstybės, tad gali būti remiamas, bet LR Alkoholio kontrolės įstatymas draudžia realizuoti vyną, pagamintą neturint licencijos.

Alkoholio kontrolės įstatyme numatyta licencijų išdavimo tvarka kelia įtarimą ir susirūpinimą. Ar tik ji nėra specialiai numatyta tokia, kad jos reikalavimus įvykdyti vyndariui būtų ne taip paprasta?“, – teigia Remigijus Rimkus, nenorintis steigti vyno fabriko.

Alternatyvūs keliai R. Rimkaus manymu, Alkoholio kontrolės įstatymo 10 straipsnis naikina tautos istoriją, etnines kultūros vertybes, tradicinių amatininkų ir kaimo turizmo sektoriaus stiprinimą ir taip mažina teigiamą ekonominę ir socialinę naudą kaimo vietovėms. „Negalėdami parduoti vyno, įsteigėme Vyndarių šeimos asociaciją–klubą „RJR“ (RJR – tai Remigijus ir Jurgita Rimkai), kuris yra paramos gavėjas. Taip kasmet susigrąžiname šeimos ir artimiausių draugų 2 proc. pajamų mokesčio dalį. Jurgita yra vienos aukštosios mokyklos lektorė, tai mums atveria galimybes vadovaujantis klubo nuostatais organizuoti paskaitas, seminarus. Mes už atlygį vedame užsiėmimus apie vyndarystę, jos istoriją, vyno gamybą ir vartojimo kultūrą. Ragaujame lietuvišką vyną, išmokstame jį įvertinti. Vyną pristatome ne kaip alkoholinį gėrimą, bet daugiau kaip maisto produktą ir priedą prie valgio“, – apie rastą išeitį pasakoja Remigijus. Lietuvos vyndarių asociacijos vadovas Raimundas Nagelė, gaminantis puikius juodųjų serbentų vynus ir net bandantis sukurti putojantį vyną, taip pat dar neturi licencijos. Be minėtų trijų asociacijos narių, žygius dėl jos yra pradėję dar vos du.

Išeičių beieškant „Visas procesas yra ilgas, sunkus, biurokratinis, užtrunkantis keletą metų. Galiojanti licencijų tvarka taikyta didelėms įmonėms, o smulkus gamintojas paliekamas nuošalėje, nes nepajėgus įvykdyti esamų reikalavimų. Taigi jis tiesiog priverstas daugiau gaminti, kad galėtų save išlaikyti. Ką daryti vyndariams – amatininkams, savo sodybose auginantiems vaisius ir uogas bei gaminantiems nedideliais kiekiais keletą ar net keliolika sertifikuotų tautinio paveldo vynų rūšių? Didinti gamybą, ją mechanizuoti, dėl kiekio prastinti žaliavos kokybę – tai reikštų atitolti nuo tautinio paveldo“, – svarsto Raimundas Nagelė. Jis džiaugiasi, kad Tautinio paveldo produktų sertifikavimo įstatymas užtikrina tautinio paveldo valstybinę apsaugą, padeda išsaugoti ir skleisti sukauptą tradicinių amatų patirtį, sudaro palankias sąlygas kurti tautinio paveldo produktus, juos realizuoti ir populiarinti parodose, šventėse, mugėse. Tai svarbu etnografinių regionų  centruose, miesteliuose ir kaimo vietovėse, etnografiniuose kaimuose ir kaimo turizmo sodybose. Vienas asociacijos tikslų ir yra tautinės lietuviškos vyndarystės išsaugojimas, švietėjiška vyno kultūros sklaida. „Nors labai daug šnekama apie smulkiojo verslo skatinimą, apie patrauklią aplinką jam, ypač kaime, tačiau iš tikrųjų einama paprasčiausiu draudimų ar biurokratinių barjerų keliu. Menkinamas ar net naikinamas žmogaus noras kurti. Lietuvos vyno čempionate, vykstančiame per Vyno dienas, jau penkerius metus dalyvauja asociacijos vyndariai, o jų vynai niekada neužleido pirmų pozicijų kitiems gamintojams. Kyla klausimas, kodėl net kelios dešimtys mūsų kaimynų latvių jau gali prekiauti ir net legaliai pasigaminti ir savo distiliato?“ – apmaudžiai lygina Raimundas.

STIPRINAMAS BENDRADARBIAVIMAS SU LIETUVOS VYNDARIŲ ASOCIACIJA

2015 m. kovo 17 dieną Kauno kolegijos Technologijų ir kraštotvarkos fakultete įvyko seminaras – atvira diskusija „Pažangių technologijų ir analizės metodų taikymas vaisių uogų vyno, midaus ir sidro gamyboje“. Seminarą organizavo Maisto technologijos katedra, atsižvelgusi į Lietuvos vyndarių poreikius. Seminaro dalyvius su pažangia vyno gamybos technologine įranga supažindino uždarosios akcinės bendrovės „Kafeko“ direktorius Rolandas Nevulis. Profesionalius sanitarinius, higieninius sprendimus gamybai pasiūlė įmonės „Bell distribution” direktorius Andrius Staniukaitis. UAB „Analytical solutions“ direktorius Kęstutis Baranauskis supažindino klausytojus su modernia laboratorine technika vyno kokybei įvertinti. UAB „T Optimus“ direktorė Alma Petruškevičienė pristatė ekspres analizės metodus ir jiems naudojamą laboratorinę įrangą. Seminare gerąja vyndarystės patirtimi dalijosi garsios vokiečių kompanijos „Erbslöh Group“ atstovas Peter Dietrich. Lektorius seminaro dalyvius supažindino su kompanijoje gaminamais produktais, naudojamais vaisių-uogų vynui, sidrui ir midui gaminti; apžvelgė šių produktų panaudojimo galimybes, siekiant išryškinti gėrimų subtilumą, užkirsti kelią nepageidaujamiems procesams ar ištaisyti klaidas. Diskusijose buvo keliami klausimai apie vyno gamybos metu vykstančius cheminius procesus, aplinkos veiksnių įtaką vyno kokybei, kt. Kaip teigia Maisto technologijos katedros vedėja dr. Ingrida Kraujutienė, šis seminaras – dar vienas sėkmingo Kauno kolegijos bendradarbiavimo su Lietuvos vyndarių asociacija įrodymas.

Kuo vynas senesnis, tuo geresnis? „Mitas!“ – sako E. Petkus

Vynas buvo geriamas jau 6–5 tūkst. metų prieš Kristų Gruzijos ir Irano teritorijose. Bėgant amžiams, vyno gamybos technologija išplito po visą pasaulį, neaplenkdama ir Lietuvos. Nors tėvynainiai labiau tapatinami su aludariais, tačiau sugeba pagaminti vynų, skoniu nei kiek nenusileidžiančių tiems patiems gruziniškiems, itališkiems ar prancūziškiems. Apie vyndarystės technologijas ir niuansus kalbėjomės su Evaldu Petkumi, vienu iš Lietuvos vyndarių asociacijos narių, kurio vynuogyną galima rasti Bokštų kaime.

Ir Lietuvoje auga vynui tinkamos vynuogės

Jau daugiau nei dešimtmetį besigilinantis į vyno gamybą Evaldas Petkus pasakojo, kad iš pradžių buvo labai sunku paneigti įsitvirtinusią nuomonę, jog vynuogynams Lietuvoje – ne vieta. „Pirmaisiais metais turėjau apie tūkstantį vynuogių medžių, tačiau, kadangi buvau ekologijos šalininkas ir stengiausi apsieiti be cheminių preparatų, mano sodą užpuolė miltligė. Tais pačiais metais buvo dar ir šalta žiema, kuri kai kuriuos medžius pribaigė galutinai. Dabar tėviškėje turiu 700 vynmedžių, tad vis tik sugebėjau įrodyti, kad ir pas mus puikiai dera vynuogės, iš kurių galima gaminti vyną“, – pasakojo E. Petkus. Lietuva yra gana šaltas kraštas, o visos uogos kaupia cukrų, kas priklauso nuo saulės. Kuo jos daugiau, tuo daugiau cukraus. Kaip teigia E. Petkus, yra tik kelios rūšys Lietuvoje auginamų uogų ir vaisių, kurios geba savaime per trumpą laikotarpį sukaupti pakankamai cukraus, kad gaminant vyną nereikėtų jo dėti papildomai.

Vynas irgi genda…

E. Petkus pasakojo, kad norint atpažinti gerą vyną paprastam jo mėgėjui tereikia atkreipti dėmesį į spalvą. Ji turi būti sodri. Jei vynas turi rusvą atspalvį – tai jau signalizuoja apie prastesnę gėrimo kokybę, senėjimo požymį. Žinoma, yra ir išimčių – „Tokajaus“ vynas, kuris yra rudos spalvos.„Bet kuris vynas – genda. Juk seniai yra nusistovėjęs stereotipas, kad kuo senesnis vynas, tuo jis neva geresnis. Galiu pasakyti, kad taip manyti nėra teisinga“, – teigė E. Petkus. Pasak jo, vynas gali būti ilgesnį laiką laikomas ir brandinamas specialiose statinėse ir tik vėliau išpilstomas į butelius: „Pavyzdžiui, parduotuvėse randame 2010 metų vyną. Tai reiškia, kad vynuogės – 2010 m. derliaus, bet iš jų gautas vynas į butelius išpilstytas gali būti ir 2014 metais.“ Kitas daugelį dominantis dalykas – butelis turi būti su kamščiu ar atsukamu dangteliu? E. Petkus sako, kad vyno kokybei tai beveik neturi įtakos:„Pasitaiko tik retų atvejų, kai natūralus tradicinis kamštis sugadina visą vyno partiją. Kalbu apie „kamščio ydą“, kai tam tikros rūšies pelėsis užpuola kamščiams gaminti skirtą medieną. Tokiu kamščiu uždarytas vynas gali panaikinti prigimtinį skonį. Bet aš pats, jei tenka rinktis iš vienodos kokybės vynų, imu užsukamą butelį.“

„Bokštai“ įvertinti geriausiai

E. Petkus vynuoges laiko savo favoritėmis ir prisipažino, kad iš jų labiausiai mėgsta gaminti vyną. Antroje vietoje jis įvardijo juodųjų serbentų uogas, iš kurių 2012 m. E. Petkus pagamino vyno partiją pavadinimu „Bokštai“. Pastarasis gaminys sausų vynų kategorijoje užėmė pirmąją vietą „Žalio vyno“ degustacijoje Zyplių dvare, netoli Lukšių miestelio, Šakių rajone. Kaip pasakojo vyndarys, iš serbentų vynas gaminamas jau liepos mėnesį. Po perkošimo jis paliekamas bręsti metalinėse talpose iki pavasario – dažniausiai iki šv. Velykų.„Vienos metalinės talpos tūris yra 500 litrų. Pagaminti pusei tonos vyno reikia apie 200 kg serbentų. Kadangi serbentai yra gana aitrūs, jų sunką privalu skiesti vandeniu“, – gamybos ypatumais dalijosi E. Petkus.

„Pienių vynas“ – tik skambus pavadinimas

Lietuvos vyndarių asociacija į degustacijas ir konkursus prašo nebevežti pienių vyno ir E. Petkus mums paaiškina kodėl: „Po skambiu ir gražiu tautosakiniu pavadinimu nieko įmantraus nerasime. Jis tiesiog nieko ypatingo neturi. Tai tik didžiulio darbo ir pastangų vaisius.“ E. Petkus savo sodyboje Bokštų kaime prieš kelerius metus rengdavo pienių vyno šventes, kuomet būdavo renkami pienių žiedai, degustuojamas pats pienių vynas. Dabar, pasak vyndario, jis nebenorėtų tuo užsiimti. Pirmiausia reikia beprotiškai didelio kiekio pienių žiedų ir išrinkti tik geltonąsias jų dalis, kurių mažiausiai penki kilogramai plikomi vandeniu. „Kad vynas rūgtų, reikalingas cukrus, ko pienėse nėra. Taip pat vynas turi būti su rūgštele, bet pienėse jo taip pat nėra! Taigi papildomai dedama cukraus, citrinos rūgšties, razinų ar dar ko. Jei  būtų gaminama tik iš pienių žiedų – išeitų birzgalas. Pienių vyno skonis vis tik yra specifinis, o spalva primena baltą vyną su gelsvu atspalviu“, – pasakojo E. Petkus. Vyndarys tvirtino, kad vieniems šis vynas išeina geresnis, kitiems prastesnis, bet viskas daugiau ar mažiau esą priklauso nuo priedų pasirinkimo. Kaip žinia, kuo daugiau pridedama cukraus – tuo vynas stipresnis.

Lietuviai vyndariai jau gamina pasaulinio lygio vynus

Į vyno gamybos technologiją E. Petkus pradėjo gilintis pasitelkęs į pagalbą literatūrą. Pirmiausiai jis eksperimentavo su vynuogių vynais, nes šiai uogai nesą lygių. Įstojęs į Lietuvos vyndarių asociaciją, vyriškis dar labiau patobulino savo žinias, gavo ir dalijosi patarimais. „Kartą per metus, dažniausiai pavasarį, susirenkame į vynų degustacijas. Praėjusių metų susirinkimo metu buvo tokių vynų, kurie kokybe ir skoniu galėjo varžytis su garsiausiais pasaulio vynais iš Ispanijos, Vokietijos ar Prancūzijos. Mūsų naminis vynas visada turėjo tokį specifinį skonį, bet lietuvių vynininkai yra jau tiek ištobulinę gamybos technologiją, kad jų produkcija gali lygiuotis į pasaulinio lygio vynus“, – pasakojo vyndarys. Kaip pavyzdį jis minėjo visame pasaulyje gerai žinomą „Ledinį vyną“ (vok. „Eiswein“):„Tai vokiečių vynas, kurio gamybai sultys sunkiamos iš sušalusių vynuogių. Lauke turi būti daugmaž aštuoni laipsniai šalčio ir toks išsilaikyti tris paras. Kabančios vynuogės šąla ir jose susikaupia daug daugiau cukraus. Paskui vyndariai kartu su darbininkais keliasi naktį ir eina skinti vynuogių. Natūralus cukrus vynui suteikia išskirtinio skonio, už kurį brangiai mokama. Šis vynas – vienas brangesnių pasaulyje. Ir štai Lietuvoje, Zarasuose, turime gaminančių obuolių „ledo vyną“ – jo kaina siekia daugiau nei 17 eurų, tačiau skonio negalima prilyginti kitiems vynams.“

„Svajonių visada turiu…“

E. Petkus pasakojo, kad vyno gamintojų yra trys rūšys: tie, kuriems sekasi – pabandė ir pavyko; kita rūšis yra viską darantieji pagal receptą ir trečia rūšis – „žinau kodėl“. Trečiajai gamintojų kategorijai jis priskiria ir save: „Gamindamas vyną, suprantu visus procesus, ir kai pavyksta ar nepavyksta – žinau, kodėl taip atsitiko.“ Kol kas vyno gaminimas E. Petkui yra tik hobis. Vyras jį visą išdalija, motyvuodamas tuo, kad vyndariui pats maloniausias jausmas yra dovanoti: „Galiu pasigirti, kad 2011 metų vyno partija buvo labai nebloga. Tai to tūkstančio litrų greitai nebeliko.“ E. Petkus atskleidžia, kad šis hobis jam jau kainavo per 20 tūkst. litų. Prekiauti savo gamybos vynu kol kas jis nežada, kadangi yra aviacijos kompanijos UAB „DOT LT“ generalinis direktorius. „Skraidau jau virš dvidešimties metų – tai visada buvo žydra mano vaikystės svajonė, kuri bėgant laikui išsipildė. Vidurinę baigiau Šilalėje, paskui Aviacijos mokomajame centre mokiausi skraidyti su naikintuvu, vėliau pavyko įstoti ir į Civilinės aviacijos aukštąją mokyklą, o po to ir prasidėjo mano karjera. Svajonių visada turiu ir jas puoselėju. Galbūt kada nors, kai nebeskraidysiu ir atsiras daugiau laiko, mano gamybos vyną bus galima išvysti ir parduotuvių lentynose“, – pasakojo E. Petkus.

Lietuvos vyndarių pomėgis virsta verslu

Irma Minskienė („Ūkininko patarėjas“) 2012-03-16 18:25

Lietuvos vyndarių asociacija šiuo metu vienija per dvidešimt narių. 2006 metais kelių entuziastų įsteigtoje organizacijoje jie bendrauja, keičiasi patirtimi, dalyvauja renginiuose ir organizuoja juos patys, mezga ryšius su bendraminčiais iš užsienio.

Vyno gaminimui reikia nemažų investicijų – įsirengti rūsį, kuriame visada laikytųsi tam tikra temperatūra, – sako Lietuvos vyndarių asociacijos prezidentas R. Nagelė.

 

Tačiau kol kas Lietuvoje naminio vyno gaminimas dažniausiai yra pomėgis, o ne verslas, nes tam reikia ne tik nemažų investicijų, bet koją kiša ir neparengta šalies teisinė bazė.Idėja įkurti asociaciją kilo bendraujant nedidelėje vyndarių grupelėje. Dažnų susitikimų metu buvo aptariami naminio vyno gamybos receptai, dalijamasi patirtimi įveikiant vyno gaminimo nesklandumus.Entuziastai aiškinosi, kokios daromos klaidos ir kaip jų išvengti. Tačiau bendraujant uždarame rate ne visuomet pavykdavo rasti atsakymus į iškilusius klausimus. Todėl ir kilo idėja įkurti Lietuvos vyndarių asociaciją, kuri suvienytų visus šalies vyndarius.Šiuo metu narių yra dvidešimt ir asociacijos prezidentas Raimundas Nagelė džiaugiasi, kad visi jie yra aktyvūs, noriai dalyvauja visuomeninėje veikloje, kuri atima daug energijos ir taip visiems trūkstamo laiko. Juk šiems žmonėms vyndarystė dažniausiai yra pomėgis, o ne verslas ir pragyvenimo šaltinis. Bent jau kol kas.Paversti pomėgį verslu ryžtasi retas.„Mūsų veikla nėra masinė gamyba. Kol kas visa tai laikosi tik dėl mūsų entuziazmo, nes šiandien savo produkcijos parduoti negalime“, – sako asociacijos prezidentas.Gaminti ir prekiauti savo gamybos vynu reikalingos licencijos. Alkoholio produktus gaminti leidžiama įstatymų nustatyta tvarka įregistruotoms įmonėms, turinčioms Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento išduotą licenciją.Ji išduodama įmonėms, kurios turi nustatyta tvarka patvirtintus norminius dokumentus, nustatančius šių produktų saugos ir kokybės rodiklius, taip pat technologijos reikalavimus atitinkančią įrangą bei patalpas, alkoholio produktų kokybės tyrimo laboratoriją ir reikiamos kvalifikacijos personalą.Įmonės, per metus pagaminančios iki 5000 hektolitrų alaus, iki 100 hektolitrų natūralios fermentacijos midaus ar vaisių vyno ir neturinčios galimybės įsirengti laboratorijos, pagal sutartis naudojasi nustatyta tvarka atestuotų kitų institucijų ar įmonių maisto produktų kokybės tyrimo laboratorijų paslaugomis.Įmonės, turinčios licencijas gaminti alkoholio produktus, turi teisę verstis ir didmenine ar mažmenine prekyba savo pagamintais produktais. Tačiau tam vėlgi reikalingos licencijos. O jas įsigyti – ilgas biurokratinis kelias.„Europoje, užsukus į vyną gaminantį ūkį, čia pat gali jo ir įsigyti. Susidomėjimas kokybišku naminiu vynu didelis.„Nežinau, kaip vyndariai išsilaikys. Įdomu, kaip rinka reaguos. Nors susidomėjimas vietine produkcija yra labai didžiulis.Norint išgyventi reikia gaminti didelius kiekius. Kartais tenka autentiką palikti nuošalyje, piginti žaliavas, automatizuoti, modernizuoti gamybą“, – tęsia mintį pašnekovas. Vienintelis supaprastinimas – kad mažam vyndariui nebereikia turėti savos laboratorijos. Bet jeigu, sakykime, pagaminama po 30–50 litrų devynių rūšių, tarp kurių obuolių ir spanguolių, vyšnių, agrastų, rabarbarų, aviečių, serbentų, tai kiekvieną patikrinus laboratorijoje toks vynas tampa tiesiog per brangus. Paveldą užtikrina tik šimtametė vyndarystės tradicija. Šiemet devyni R. Nagelės gamybos vynai gavo tautinio paveldo sertifikatus. Didžioji dalis žaliavų auginama jo paties ūkyje Suvainiškyje, Rokiškio rajone. Taip pat renkama šalia esančiame miške – telmologiniame draustinyje.„Ne veltui mano vynas ir vadinasi „Roksala“, – sako R. Nagelė, – pavadintas pagal Roksalos telmologinį draustinį, kuriame auga labai daug uogų. Dalį vyno gaminu iš tų uogų, dalį – iš tėvų sodų. Pats turiu pasodinęs vynuogių, aviečių.Daugiausia gaminu iš savos žaliavos, nors kaimynystėje yra labai stiprus ūkis, auginantis juoduosius serbentus. Apskritai Biržų ir Rokiškio kampas yra pripažintas vienu švariausių Lietuvoje. Pramonės čia mažai. Miškai, ūkininkų dirbami laukai. Grynas oras ir švari gamta“.Pasak vyndario, tautiniam paveldui svarbu keli aspektai. Pirmiausia autentiškumas, žaliavos ir gamybos būdas. Kitas dalykas – šimtametė tradicija.„Dvejus metus gamindamas dar nesi tautinio paveldo gamintojas. O šimtas metų – tai mažiausiai trijų kartų įdirbis. Mano atveju – net keturių. Mano prosenelė Karolina Griškėnaitė 1920 metais buvo vyriausia Lietuvos dvarų virėja, organizuodavo pokylius, stažavosi Prancūzijoje. Ir gamindavo naminį vyną.Per šv. Kalėdas jos vynas būdavo ragaujamas kaip dar vienas atskiras patiekalas. Paskui tradiciją perėmė močiutė. Ji gamino vyšnių, trešnių ir kitokį vyną. Vėliau – mama, turėjusi didžiulį sodą. Kai tapome ES nariais, atsirado galimybė laisvai keliauti ir perimti kitų šalių vyndarių patirtį,“ – šeimos istoriją pasakoja R. Nagelė. Paklaustas, ar planuoja užsiimti stambesniu vyndarystės verslu, R. Nagelė sako dar nežinąs. Visų pirma reikalingos nemažos investicijos. Pavyzdžiui, serbentų vyną jis brandina brangiose ąžuolo statinėse, pagamintose Prancūzijoje. Šiuo metu baigia įsirengti naują rūsį vynui laikyti. O kur dar visa kita. Tačiau labai norėtų, kad šeimos tradicijas perimtų du jo sūnūs.„Būčiau labai laimingas, jeigu abudu grįžtų, nes šiandien kaime matome priešingą vaizdą. Trūksta motyvuotų, tikslo siekiančių žmonių. Dažnas kiek daugiau mąstantis nueina lengvesniu keliu – susikrauna lagaminus ir išvažiuoja. Taigi planuoti plėtrą sudėtinga ir dėl darbo jėgos trūkumo. Be to, kaime nėra infrastruktūros. Kaip galima ką nors prisikviesti, jei kaime nėra net asfaltuoto kelio“, – liūdnai svarsto R. Nagelė.Kiekvienais Lietuvos vyndarių asociacija dalyvauja Lietuvos tarptautinėje vyno parodoje „Vyno dienos“, vykstančioje Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Šiųmetėje parodoje planuojama pristatyti apie 25 vyno rūšis. Tai dvigubai daugiau nei pernai.